Kas gi tie kompozitai?

Žodis „kompozitas" (lot. compositus - sudėtinis, susidedantis iš keleto elementų) technikoje pradėtas vartoti XIX a. pabaigoje, kai imtos tyrinėti sudėtinės medžiagos siekiant sukurti lengvesnes ir stipresnes konstrukcijas.

Taigi bendras „kompozito" apibrėžimas būtų toks: tai vienalytė medžiaga, sudaryta iš dviejų ar daugiau visiškai skirtingų medžiagų, kurios būdamos atskirai negalėtų atlikti funkcijų, kurias gali atlikti būdamos kartu.

Turbūt skamba šiek tiek painiai, todėl panagrinėkime konkretų pavyzdį - šiandien jau visiems gerai pažystamą medžiagą - stiklo plastiką.

Tarkime, kad mūsų stiklo plastikas sudarytas iš dviejų medžiagų - epoksidinės dervos ir stiklo pluošto audinio.

Kaip žinoma, net ir epoksidinė derva sukietėjusioje būsenoje, kaip medžiaga nepasižymi geromis mechaninėmis savybėmis, yra trapi ir nėra tinkama rimtoms konstrukcijoms gaminti.

Iš stiklo audinio taip pat konstrukcijos nepagaminsi. Nors pats stiklo pluoštas turi labai geras mechanines savybes pluošto išilgine kryptimi, tačiau sausas audinys yra nestabilus, nepalaiko formos. Tartum tam, kad jis pradėtų „dirbti", stiklo pluoštui trūksta „atramos", „palaikymo".

Štai čia į pagalbą ir atkeliauja derva. Stiklo audinį įmirkius epoksidine derva ir jai sukietėjus, gaunama patvari ir puikias mechanines charakteristikas turinti medžiaga.

Taigi mūsų stiklo plastiko gavimo procesas atrodytų taip: